Tapybos žodynas A-Ž

Dailės (tapybos) terminų ir sąvokų žodynas:

A, B, C, D, E, F, G, H, I, J, K, L, M, N, O, P, R, S, T, U, V, Z, Ž.

Abstrakcionizmas – 20 a. modernistinės dailės kryptis – nedaiktiškoji dailė. Nevaizduojami realūs daiktai, o suabsoliutinama meninės formos elementai – linija, spalva, faktūra.

Abstraktus – nekonkretūs, nesusijęs su konkrečiu daiktu, išryškintos tik esminės, bendrosios objektų savybės.

Abstraktusis ekspresionizmas – 20a. vėlyvojo modernizmo pakraipa. Abstrakčiojo ekspresionizmo dailininkai vertino tiesioginę, spontanišką saviraišką, siekė perteikti savo psichines būsenas abstrakčiomis tapybos priemonėmis: spalvos dėme, potepiu, dažų sluoksnio

Afiša – taikomosios grafikos kūrinys, kultūros ar sporto renginio reklaminis skelbimas.

Akademinis – laikąsis nustatytų tradicijų, kanonų.

Akademizmas – dailės kryptis, susiformavusi 16 – 19 a. Būdinga antikos meno principų išaukštinimas ir sekimas antikinio meno pavyzdžiais, išorinių formų kanonais (taisyklėmis).

Akcija – menininko sumanytų idėjų perteikimas teatrinėmis priemonėmis: menininkas reginiu, veiksmu, garsu, įvairiomis medžiagomis kuria matant žiūrovams.

Akvatinta – grafikos technika, kai kanifolijos (sakų dervos) milteliais ir alkoholiu padengtoje metalo plokštėje atlikta kompozicija ėsdinama azoto rūgštimi, vėliau klišės įdubos pripildomos dažų ir daromas atspaudas.

Aktas – dailės kūrinys, vaizduojantis nuogą žmogaus figūrą. Aktai – piešiniai, paveikslai, reljefai, statulos – kuriami dažniausia žmogaus kūno studijų tikslais, stebint pozuojantį nuogą žmogų (modelį).

Akvarelė – vandeniniai dažai. Gaminami iš smulkiai sutrinto pigmento ir vandenyje tirpstančio rišiklio su kai kuriomis priemaišomis (medumi, glicerinu). Skaidri, išdžiuvusi šviesėja. Akvarele nutapytame kūrinyje spalvos persišviečia viena per kitą, dažnai iki grunto.

Alebastras – vaiskus gipsas, naudojamas įvairiems poreikiams.

Alegorija – tam tikru sutartiniu vaizdu išreikšta sąvoka (pvz., taika – kūdikis su balandžiu).

Al secco (al seko) – tapyba ant sauso sienų tinko.

Ampyras – Europos architektūros ir dailės (daugiausia taikomosios) stilius; vėlyvojo klasicizmo atmaina, kilusi Prancūzijoje Napoleono I laikais. Būdinga monumentalumas, simetrija, gausi ornamentika, kurioje vyravo valdžios ir triumfo simboliai – laurų vainikai, ereliai, karo trofėjai.

Animalistinis žanras – dailės žanras, vaizduojantis gyvulius ir žvėris vaizduojančius kūrinius.

Ansamblis – vientisos architektūrinės kompozicijos ir stiliaus statiniu bei įrenginių kompleksas. Dailės kūrinių grupė, sudaranti vientisą visumą.

Antika – senovės Graikijos ir Romos tobulos formos menas.

Antropomorfinis – žmogaus arba jo figūros dalies atvaizdas dailės kūrinyje.

Aplikacija – taikomosios ir dekoratyvinės dailės technika: vaizdai arba raštai kuriami iš įvairios medžiagos iškarpų, prisiūtų ir priklijuotų ant kitos medžiagos; aplikacijos technika sukurtas taikomosios ir dekoratyvinės dailės kūrinys.

Arabeska – ornamentas, sukomponuotas iš stilizuotų, įvairiai supintų augalinių ir geometrinių motyvų, būdingas islamo menui.

Archainis – 1. senovinis, 2. Senovės Graikijos dailė, kurta VII-VI a. pr. Kr.

Asambliažas – dailės technika. Erdvinės (drijų dimensijų) kompozicijos (koliažai) iš daiktų arba jų dalių, pritvirtintų prie plokštumos arba sudėtų į dėžutes. Asambliažas jungia skulptūros ir tapybos išraiškos priemones.

Asimetrija – nesimetrinis, nesimetriškumas (viena pusė neatitinka kitos).

Asimetriškoji kompozicija – komponavimo būdas: netolygus meninio vaizdo elementų išdėstymas centrinės ašies arba centro atžvilgiu.

Atvirkštinė perspektyva – figūrų ir daiktų vaizdavimo plokštumoje būdas, kai tolimesniame plane pavaizduoti daiktai bei figūros savo dydžiu gali pranokti artimesnius. Svarbesni kompozicijos elementai didesni, mažiau reikšmingi – mažesni.

Automatizmas – siurrealizmo kūrybos metodas, padedantis slopinti proto kontrolę, leidžiantis laisvai, automatiškai reikšis pasąmonės vaizduotei ir asociacijoms.

Ažūras – tinkliškas, dekoratyvinis kiauraraštis.

Barokas – 17 ir 18 a. Europos meno stilius. Būdingas formų kreivalinijinis dinamiškumas, gausu efektyvių puošybinių elementų.

Barbizono mokykla – XIX a. vidurio prancūzų tapytojų grupė, suvienyta bendros, kryptingos veiklos. Tapė Barbizono kaimelio apylinkes. Grupei priklausė Teodoras Ruso, Fransua Milė, Fransua Dobinji ir kt.

Batalinis žanras – dailės žanras, vaizduojantis karo žygius, mūšius ir kitokią karinę veiklą.

Bauhauzas – architektūros ir taikomosios dailės mokykla, veikusi Vokietijoje 1919-1933. pagrindė šiuolaikinio dizaino principus, paskatino dailės švietimo sistemos reformą.

Bienalė – meno paroda ar festivalis, rengiamas kas dveji metai (kas treji metai – trienalė).

Bizantijos dailė – 6 – 15 a. Bizantijos menas, glaudžiai susijęs su stačiatikių kultu. Architektūrai būdinga centrinio plano pastatai su kupolais. Dailėje vyrauja mozaikos, freskos, ikonos.

Blikas – šviesos atspindys ant blizgaus paviršiaus. Tapybos kūrinyje šviesių spalvų dėmė, sukurianti šviesos atspindžio įspūdį.

Buitinis žanras – dailės žanras (tapybos, grafikos, kai kada ir skulptūros kūriniai), vaizduojantis kasdieninį gyvenimą – realistiškai fiksuojantis arba apibendrinantis paprastą buitį, atskleidžiantis kasdieninę tikrovę.

Burleskinis – labai komiškas, juokingas.

Ciklas – to paties autoriaus meno kūrinių, susijusių tematika, grupė, turinti bendrą pavadinimą.

CoBrA [pagal miestų pavadinimus pranc. k.: Co(penhague) + Br(uxelles) + A(msterdam], internacionali tapytojų grupuotė, susibūrusi 1948 Paryžiuje. CoBrA pavadinimą sudaro dailininkų gimtųjų miestų pirmosios raidės. Jie plėtojo stilistiką, artimą abstrakčiajam ekspresionizmui. Vertino pasąmonės impulsus, laisvą, iracionalią emocijų raišką, veržlią tapyseną, sodrų koloritą. Neatsisakė daiktinės tikrovės motyvų: vaizdavo gyvulius, fetišines figūras, mitologines kaukes.

Cokolis – apatinė, kiek išsikišusi mūro arba pastato dalis, atitinkanti pamato aukštį, dažniausiai nuo kitos dalies atribota atbraila. Skulptūros paminklo papėdė.

Color field Painting – spalvos lauko tapyba – šiuolaikinės tapybos reiškinys, potapybinės abstrakcijos pakraipa, pagrįsta abstrakčiojo ekspresionizmo tapytojų atradimais. Paveikslams būdingi užteptų dažų plotai, susiliejančios, netaisiklingos spalvų plokštumos.

Dadaizmas – (pranc. dada – žaislinis arkliukas); dadaistai neigė estetikos normas ir savo veiklą grindė anarchizmu, ironija. Dailei būdinga koliažas iš įvairių atliekų, pramoninių gaminių.

Dailė – plastinio meno šaka. Ji apima vaizduojamąją dailę (tapybą, skulptūrą, grafiką) ir taikomąją dekoratyvinę dailę (keramiką, dailiąją tekstilę, baldininkystę, juvelyriką ir kt.). Artimai siejasi su architektūra, dizainu, fotografija.

Dekadentizmas – meninė pasaulėžiūra paplitusi 19 II p. – 20 a. pradžioje. Būdingos nusivylimo, individualizmo, misticizmo nuotaikos, rafinuoto juslingumo, erotikos pomėgis, mirties poetizavimas.

Dekoras – architektūros ar dailės kūrinio papuošimas, figūrinis ar ornamentinis motyvas.

Dekoratyvinė dailė – dailės rūšis, padedanti meniškai formuoti žmogaus sukurtą daiktiškąją aplinką – pastato interjerą, eksterjerą, medžio, metalo ir kitų medžiagų dirbinius.

Diptikas – du paveikslai, jungiami vieno sumanymo, papildantys vienas kitą ir kabinami greta (trijų dalių paveikslas – triptikas).

Divizionizmas – tapybos metodas, grįstas atspalvių skaidymu į grynąsias spalvas. Dažniausiai ne maišomi paletėje, o tepami tiesiog ant drobės atskirais potepiais ar taškeliais.

Dizainas – plastinio meno šaka: pramoniniu būdu gaminamų daiktų projektavimas bei projektų įgyvendinimas gamyboje, gyvenamosios aplinkos interjero formavimas. Ypatingas dėmesys skiriamas pramonės gaminių meniniam apipavidalinimui.

Dublikatas – paties menininko sukurtas meno kūrinio antrininkas, kopija.

Eklektika – formalus, mechaniškas įvairių stilių elementų junginys.

Ekslibrisas – knygos ženklas, žymintis jos savininką. Tai nedidelis tiražuojamas lapelis, klijuojamas viršelio vidinėje pusėje. Jame būna knygos savininko vardas arba institucijos pavadinimas, piešinys – figūrinė, ornamentinė, šriftinė ar kita kompozicija, herbas, emblema, įvairūs atributai.

Ekspozicija – pagal tam tikrą sistemą atrinkti daiktai ar meno kūriniai ir išdėstyti parodoje, muziejuje.

Ekspresionizmas – 20 a. I pusės stilistinė kryptis, kuri išraiškingumu, spontaniškais spalvų ir šviesos deriniais nuosekliai stengėsi atsiriboti nuo tikroviškos vaizduosenos tapyboje ir grafikoje. Ekspresionizmo tikslas – menininko jausmų, išgyvenimų, būsenų perteikimas (ekspresija). Raiška – apibendrintos ir sujauktos formos, grynos, ryškios spalvos priešinamos tradicinei tapybai ir impresionizmui.

Enkaustika – antikos tapyba vaškiniais dažais, tapoma karštais metaliniais įrankiais ant lentos arba sienos.

En face (anfas) – frontalus žmogaus vaizdas portrete iš priekio, veidu į žiūrintįjį.

Eskizas – dailės kūrinio ar projekto metmenys.

Estampas – lakštinės grafikos kūrinys – autorinis atspaudas.

Estetizmas – formos, grožio deklaravimas. Grindžiamas meno nepriklausomybės nuo socialinių, politinių aplinkybių idėja.

Etiudas – nedidelis dailės kūrinys – natūros (gamtos, modelio) studija. Daromas iš natūros.

Fajumo portretai – senovės Egipto mirusiųjų portretai, tapyti ant medžio lentelių enkaustikos, arba temperos technika.

Faksimilė – originalą atitinkanti rašto arba piešinio reprodukcija spaudoje.

Faktūra – dailės kūrinio paviršiaus pobūdis. Būna lygi, grūdėta, reljefinė ir kt.

Fonas – spalva arba tonas, ant kurio tapoma; tolimasis paveikslo planas.

Fotorealizmas, kitaip hiperrealizmas, superrealizmas – 20 a. II pusės postmodernistinės dailės kryptis, fotografiškai tiksliai atkurianti banalius kasdieniškus įspūdžius. Tai dailės kryptis, kurios tikslas – vaizduoti ne realybę, o fotografijos superrealybę.

Fovizmas – modernistinės tapybos kryptis, kuriai būdinga dekoratyvumas, ryškios, kontrastines spalvos, plokštuminė kompozicija.

Fragmentinė kompozicija – dailės komponavimo būdas, pagrįstas kadravimo principu, vaizdo ir vietos momento fiksavimu.

Freska – sienų tapybos technika: tapoma ant drėgno tinko mineralinės kilmės dažais. Sienų tapybos kūrinys.

Frontalioji kompozicija – komponavimo būdas: meninio vaizdo elementai (žmonių figūros, daiktai) vaizduojami tiesiai iš priekio. Pasižymi simetrija, statika, monumentalumu.

Frotažas – siurrealizmo dailės technika, grįsta automatizmo metodu. Ant reljefinio paviršiaus (monetos, medalio, neobliuotos lentos) dedamas popierius, kartais drobė ir trinamas pieštuku, kreidele arba dažuose pamirkytu tamponu. Gaunama faktūra ir raštai, sukuriamos netikėtos vaizdinės asociacijos.

Fumažas – dailės technika: vaizdo kūrimas liepsna. Aprūkant medžiagą (popierių, kartoną ir kt.), jos paviršiuje iš suodžių susidaro saviti vaizdiniai efektai. Pirmieji šią techniką taikė siurrealistai.

Futurizmas – 20 a. pradžios dailės srovė, kurios vienas iš būdingiausių bruožų buvo siekis vaizdu perteikti kūno judesį, technikos dinamiškumą.

Galerija – ilga, siaura, dengta pastato dalis, kolonų salė, pasažas, dailės parodų patalpa.

Giliaspaudė – spaudos būdas, kai spausdinamoji dalis yra žemiau (giliau) už plokštelės (klišės) paviršių.

Glazūravimas – paveikslo dalies pertepimas žydrais (skystais) dažais, kad persišviestų apatinis dažų sluoksnis.

Gotika – Europos 12 – 14 a. architektūros ir dailės stilius. Plastinei išraiškai būdinga ištęsta vertikali konstrukcija (smailios arkos). Gausus skulptūrinis dekoras.

Grafika – visų piešimo technikų (piešinių) ir jomis atliktų kūrinių bendras apibūdinimas; meninės spausdintinės grafikos apibūdinimas. Pastaroji, tai raižytų ir ėsdintų piešinių atspaudai.

Grafikos lakštas – popieriuje atspaustas grafikos kūrinys. Svarbiausios meninio vaizdo kūrimo priemonės yra kontūrinė linija, toniniai deriniai, štrichas.

Grafinis dizainas – dizaino rūšis, susijusi su apipavidalinimu, reklama ir leidyba. Tai plakatų, logotipų, etikečių kūrimas, bukletų, katalogų, knygų maketavimas, įpakavimo, reklaminių skydų projektavimas ir pan.

Graffiti – piešiniai arba žodžiai ant namų sienų, tvorų, tiltų ir kt. objektų. Paplito 1960-ųjų pabaigoje JAV atsiradus vandeniui atspariems flomasteriams.

Gratažas – grafikos technika. Kartono lakštas iš pradžių storai nutepamas dažais, išdžiuvęs padengiamas laku arba vašku ir tamsiu tušu. Piešinys raižomas, skutamas aštriais įrankiais.

Graviūra – raižinys. Lygiame paviršiuje išpjaustytas ir atspaustas piešinys; priklausomai nuo to, ant ko piešinys išpjaustytas, skiriamos medžio, vario ir kitos graviūros.

Grizailė – dekoratyvinė tapyba vienos spalvos tonais, dažnai imituojanti reljefą. Tapyba įvairiais pilkumo atspalviais.

Groteskas – fantastiškų gyvūnų, augalų ir architektūros formų ornamentas, rastas senovės romėnų pastatų griuvėsiuose. Vardas kilęs iš „grotų“ – senovės Romos griuvėsių liaudiško pavadinimo. Meninio vaizdavimo tipas, pagrįstas fantastika, komizmu, gražaus ir bjauraus, juokingo ir baisaus, tikroviško ir neįtikėtino deriniais.

Groteskinis, groteskiškas – perdėtas, fantastiškas, juokingas.

Gruntas – medžiaga, kuria prieš tapymą dengiamas dailės kūrinio pagrindas.

Guašas – tapyba neskaidriais vandeniniais dažais.

Hard-edge painting – griežtos formos tapyba – šiuolaikinės tapybos reiškinys, potapybinės abstrakcijos pakraipa. Būdingos aiškios, geometrinės lokalių spalvų plokštumos, viena nuo kitos atskirtos ryškiu kontūru.

Harmonija – įvairiausių prieštaringų dalykų darna.

Helenizmas – senovės Graikijos ir kai kurių Rytų šalių istorinis laikotarpis, trukęs nuo Aleksandro Makedoniečio laikų (4 a. pr. Kr.) iki 1 m. e. a.; to laikotarpio kultūra.

Heraldika – herbų mokslas, herbų menas.

Herojinis kraštovaizdis – jo aksesuarai – šventovės, griuvėsiai, antikos mitologijos būtybės.

Hierarchinė perspektyva – viduramžių tapyboje vartota perspektyva, kurioje vaizduojamo asmens ar daikto dydį lemia ne optinis santykis, bet jų reikšmė.

Hieroglifai – figūriniai ženklai, žymintys ištisas sąvokas ir žodžius arba skiemenis ir garsus (egiptiečių, kinų, japonų, nedantiraštiniai hetitų rašto ženklai).

Hiperrealizmas – 20 a. II pusės modernistinės dailės kryptis. Dailininkai tikrove parodo nepaprastai tiksliai ir siekia kuo didesnio natūralistinio įspūdžio vaizdai tiesiog fotografiški.

Idealus peizažas – tapytas ne iš natūros, o iš vaizduotės, atsirado 17 a., ypač paplitęs klasicizmo epochoje.

Ideograma – sutartinis ženklas arba simbolis (piešinys, skaičius, raidė), žymintis tam tikrą sąvoką.

Ikona – religinės tematikos molbertinės tapybos kūrinys, vaizduojantis šventuosius arba Biblijos scenas Rytų krikščionių bažnyčioje.

Ikonografija – sistemingas kurio nors siužeto ar asmens vaizdavimo, atvaizdų tyrinėjimas ir aprašymas, jų prasmės simbolikos atributų aiškinimas; griežtai nustatytos tam tikro siužeto arba asmens vaizdavimo taisyklės. Viduramžių religinės tematikos mene dailininkas turėjo griežtai sekti ikonografiniais pavyzdžiais.

Ikonostasas – paveikslais puošta siena priešais Rytų krikščionių bažnyčios altorių.

Iliuminacija (miniatiūra) – spalvotas piešinys ar inicialas, kuriuo puoštos viduramžių rankraštinės knygos.

Iliuzija – tikrovės imitacija dailės kūrinyje, sukurianti trimatį realių daiktų vaizdą ir erdvės įspūdį.

Iliuzionizmas – regimojo pasaulio imitacija dailės kūrinyje. Siekiama sukurti pavaizduotų daiktų ir erdvių tikroviškumo įspūdį. Pasitelkiami perspektyvos, šviesos, spalvos, faktūros efektai.

Impresionizmas – 19 a. pab. meno kryptis, atsiradusi kaip priešprieša saloniniam akademizmui. Būdinga akimirkos įspūdžio fiksavimas, apšvietimo ir spalvos niuansų akcentavimas, plenerinė tapyba.

Improvizacija – meno kūrinių kūrimas iš anksto nepasirengus.

Informel arba tašizmas – Vakarų Europos modernistinės tapybos kryptis, abstrakčiojo ekspresionizmo atmaina. Informel dailininkai vertino intuityvią ir spontanišką raišką: veržlų potėpį, gryną spalvą, kontrastingą paveikslo faktūrą.

Inicialai – asmenvardžio (vardo ir pavardės) pirmosios raidės; puošnios, dažnai kito šrifto ir spalvos rankraštinio arba spausdinto teksto ar jo dalies pirmosios raidės.

Inkrustacija – taikomosios dekoratyvinės dailės dirbinių puošybos technika – vienos medžiagos įterpimas į kitos medžiagos paviršių.

Instaliacija – erdvinė kompozicija iš įvairių buities daiktų, pramonės gaminių, gamtos objektų, sukurta konkrečiai erdvei.

Interjeras – pastato vidaus sutvarkymas; jo vaizdavimas tapyboje.

Invairomentas (angl. environment – aplinka), šiuolaikinio meno rūšis: stambios daugianarės erdvinės kompozicijos. Kitaip aplinkos menas. Įvairūs objektai ir medžiagos išdėstomi dailininko nuožiūra (dažnai taip kaip hepeninge) ir derinami su tapyba ir plastika.

Ispaniškasis stilius – baroko stiliaus pavadinimas Amerikoje.

Istorinis žanras – dailės žanras, vaizduojantis istorinius įvykius ir asmenybes. Šiuose kūriniuose stengiamasi įamžinti reikšmingus įvairių tautų praeities, kai kada dabarties įvykius, pavaizduoti nacionalinės kovos momentus, liaudies ir istorinių asmenybių veiklą.

Įvietintas menas (site-specific) – menas viešosiose erdvėse, alternatyva tradiciniam monumentui ar dekoratyvinei skulptūrai, kai kūrinys praranda memorialinę arba puošybinę funkcijas ir įgyja naujas, siekiančias atliepti kūrinyje realias pasirinktos vietos savybes.

–

Kaligrafija – dailyraštis.

Kanonas – mastelis, norma, taisyklė. Meno taisyklių sistema, sąlygojanti kūrinio kompoziciją, koloritą, vaizduojamojo objekto proporcijų visumą. Meno kūrinio personažų ir siužetinių scenų vaizdavimo būdai, sąlygojantys tam tikrų estetikos reikalavimų atitikimą.

Karavadžizmas – 17 a. tapybos kryptis, plėtojusi italų tapytojo Karavadžio (Caravaggio) kūrybos principus, išreiškusi realistines baroko tendencijas. Būdinga: fragmentiškas komponavimas, masyvios formos, medžiagiškumas, ypač šviesokaita.

Karolingų renesansas – 8-9 a. kultūrinis sąjūdis Karolingų valdytoje karalystėje – pirmasis antikinės kultūros atgimimas Vakarų Europoje.

Kartušas – puošniai įrėminta plokštuma, skirta įrašui, herbui, emblemai.

Katalogas – informacinis leidinys, dailės kūrinių rinkinio aprašas.

Kičas – terminas, kuriuo apibūdinamas banalaus turinio ir stiliaus, menkavertis, vulgarus, neskoningas meno kūrinys.

Klasicizmas – 17 – 19 a. pirmosios pusės architektūros ir dailės stilius, kuriam būdinga racionalumas, idealios harmonijos, tobulumo, absoliutaus grožio siekimas, antikos ir Renesanso meno principų laikymasis.

Klišė – spaudos forma, pagaminta iš metalo, medžio, linoleumo, plastiko ar kitokios medžiagos, nuo kurios daromi atspaudai.

Koliažas – tapybos ir grafikos technika: prie pagrindo lipdoma popieriaus, audinio ar kitos medžiagos gabalai ir piešiama ar tapoma; koliažo technika sukurtas kūrinys.

Koloristinė tapyba – tapybos pakraipa, grindžiama spalvinių derinių išraiškingumu.

Koloritas – dailės (dažniausiai tapybos) kūrinio spalvų visuma; vyraujančių spalvų derinys.

Komiksas – iš eilės, vienas paskui kitą sudėti paveiksliukai, pasakojantys patrauklią ir intriguojančią istoriją, spausdinami žurnaluose ar laikraščiuose.

Kompiuterinis menas – 20 a. antrosios pusės vizualinių menų šaka: kompiuteriu kuriamas menas. Meninis vaizdas modeliuojamas monitoriaus ekrane pagal programų teikiamas galimybes. Jungiami dailės, mokslo ir technikos elementai.

Kompozicija – meno kūrinio arba pastato formų sandara; dėsningas įvairių elementų derinys.

Konceptualusis menas – 20 a. 7-tojo dešimtmečio postmodernistinės dailės kryptis. Idėjų menas, neigiantis vaizdingumą, daiktiškumą. Kūrinio svarbiausia mintis dažniausiai išreiškiama fotografijomis, schemomis, brėžiniais.

Konkrečioji dailė – modernistinės dailės kryptis, geometrinės abstrakcijos atmaina, artima konstruktyvizmui. Siekta racionalios, preciziškos išraiškos.

Konstruktyvizmas – 20 a. 2-3 deš. rusų modernistinės dailės ir architektūros kryptis. Jie neigė vaizduojamosios meninės kūrybos pradą, kėlė plastinės formos – jos medžiaginių savybių, logiškos sąrangos, techninio apdorojimo reikšmę.

Kontrapostas – žmogaus figūros komponavimo būdas: pečiai ir klubai kiek pasukti į priešingas puses, viena koja laiko visą kūno svorį, kita laisva – sulenkta per kelį.

Kontrastas – ryški priešybė; tarpusavyje lyginamų daiktų, ypatybių ar reiškinių skirtumas.

Kontūras – dailės kūrinio meninės išraiškos priemonė: linija, apibrėžianti daikto siluetą, skirianti vieną plokštumą nuo kitos.

Kopija – dailės kūrinio (originalo) atgaminys, sukurtas ne originalo autoriaus, o kito dailininko.

Krucifiksas – nukryžiuotojo Jėzaus atvaizdas.

Ksilografija – giliaspaudės grafikos technika – medžio raižinys, atspaudas, gaunamas nuo klišės, pagamintos iš medžio lentos.

Kubizmas – 20 a. dailės kryptis. Tikrovės formos vaizduojamos geometrinių kūnų ir plokštumų kombinacijomis. Neigiama perspektyvos, šviesos bei šešėlių reikšmė.

Lakštinė grafika – grafikos rūšis: savarankiški, neturintys praktinės paskirties grafikos kūriniai, kuriami atskiruose lapuose (piešiniai, estampai).

Lesiruotė (lasiravimas) – plonas, skaidrus dažų sluoksnis, kuriuo dengiamas pradžiūvęs aliejumi ar tempera tapyto paveikslo paviršius.

Linijinė (braižomoji) perspektyva – kūnų pavaizdavimas erdvėje linijinio mažėjimo metodu. Sukuriama erdvės (gilumos) iliuzija.

Litografija – plokščiaspaudės grafikos technika; atspaudas nuo piešinio, nupiešto (išgraviruoto) ant specialaus litografinio akmens.

Liturginis menas – bažnytinis menas. Šventovių įrangai ir apeigoms skirti taikomosios dekoratyvinės ir vaizduojamosios dailės kūriniai.

Logotipas – taikomosios grafikos kūrinys, kuriuo ženklinami įstaigos blankai, vokai, gaminiai bei jų pakuotės. Būdinga lakoniška forma, simbolika, raidžių deriniai.

Lokalioji spalva – tikroji daikto ar jo dalies spalva. Nutapyto daikto gryna natūrali spalva, nepakeista šviesos ir šešėlių.

Lučizmas – 20 a. 2 dešimtmečio rusų modernistinės tapybos kryptis. Jungė kubizmo, futurizmo, orfizmo elementus. Jų manymu spalva, tai šviesos spinduliai. Ją galima perteikti ketvirtąjį erdvės matavimą, sukurti savarankišką, nuo tikrovės nepriklausantį tapybos darbą.

Majuskulai – didžiosios raidės.

Maniera – terminas, vartojamas individualiam stiliui nusakyti (mokyklos, laikotarpio, dailininko). Kartais taip vadinama neoriginali, pamėgdžiojanti kūryba.

Manierizmas – 16 a. 2 deš. – 17 a. pradžios dailės ir architektūros stilius – intelektualios, rafinuotos, teatriškos dvaro kultūros apraiška. Išreiškė renesanso krizę.

Manifestas – krypties, mokyklos, grupuotės meninių pažiūrų programa, išdėstyta traktato, straipsnio ar kt. vieša forma.

Marina (marinistika) – dailės kūrinys, peizažas, vaizduojantis jūrą, jos stichiją, laivus ir su jūra susijusius žmones.

Meandra, meandrinis – graikų ornamentas stačiais kampais, lenktų arba spiralinių linijų. Būdingas senovės graikų klasikinei dailei. Pavadinimas kilęs iš vingiuotos Meandro upės Mažojoje Azijoje.

Mėlynasis raitelis (vok. Blaue Reiter), vokiečių ekspresionistų grupuotė. Dailininkai tapybos ir grafikos kompozicijose linko į emocionalius, abstrakčius, simbolinius vaizdus, siekė perteikti dvasinę būties esmę. Mėlynasis raitelis veikė 1911-14.

Metafizinė tapyba – 20a. 2 dešimtmečio modernistinės italų tapybos kryptis. Tapytojai vaizdavo tikroviškus daiktus nerealioje aplinkoje, derino klasikinės ir moderniosios dailės motyvus, kūrė paslaptingų, sustingusių erdvių įspūdį, mėgavosi melancholijos, vienišumo, susvetimėjimo nuotaikomis.

Miniatiūra – rankraštinės knygos meninio apipavidalinimo elementas: tapyta kompozicija, kurioje yra figūrinių motyvų; mažo formato tapytas paveikslėlis. Tapoma akvarele, tempera, emaliu, laku ant pergamento, metalo, porceliano, kaulo.

Miniatiūrinis menas – mažo formato meno kūriniai.

Minimalizmas, minimalusis menas – vėlyvojo modernizmo kryptis. ABC menas, pirminių struktūrų menas, serijinis menas, šaltasis menas. Kraštutinė formalių modernizmo ieškojimų apraiška.

Minuskulai – mažosios raidės.

Mitologinis žanras – dailės žanras; mitologinės tematikos tapybos, skulptūros, grafikos, kūriniai. Mitologinė tematika būdinga daugelio tautų senoviniam menui.

Modelis – dailininko vaizduojamas tikrovės objektas: dažniausiai skulptoriui arba tapytojui pozuojantis žmogus, kartais daiktas (manekenas, muliažas).

Modernas – 20 a. architektūros ir dailės stilius. Būdinga natūralizmo ir stilizacijos derinimas; siekimas suartinti dailiuosius amatus ir pramonine gamybą, sukurti vientisą gyvenamąją aplinką. Akcentuojama dinamika, stilizuotas dekoratyvumas, asimetrinė kompozicija. Įvairiose šalyse skirtingai pavadintas: Prancūzijoje – ar nuvo (art nouveau), Rusijoje ir Lietuvoje – modernas, Austrijoje ir jos įtakos šalyse – secesija, Vokietijoje – jugendas (Jugendstil).

Modernizmas – 19 a. pab. – 20 a. vid. naujų meno krypčių visuma.

Modernus – naujausias, šiuolaikinis.

Molbertas – stovas, ant kurio tapytojas pastato ir pritvirtina tapomą paveikslą.

Molbertinė tapyba – tapybos rūšis: mažų matmenų paveikslai, kurie ne tik tapomi ant molberto, bet gali būti ant jo ir eksponuojami.

Monochromija – dailės kūrinių vienspalviškumas. Tapoma viena spalva ar keliais vienos spalvos atspalviais.

Monograma – meniškai iš pirmųjų vardo ir pavardės raidžių sukomponuotas ženklas.

Monumentalioji dailė – dailės rūšis: stambių formų, dažnai svarbaus visuomeninio turinio dailės kūriniai, pasitelkiami formuojant architektūros aplinką, ryškinant ansamblio (aikštės, parko, pastato eksterjero arba interjero) idėją, kultūrinį, socialinį, politinį reikšmingumą.

Motyvas – pagrindinis ir lengvai atpažįstamas dailės kūrinio kompozicijos elementas.

Mozaika – monumentaliosios ir taikomosios dekoratyvinės dailės technika. Figūrinė arba ornamentinė kompozicija dėstoma iš įvairų ir spalvų akmens (marmuro, granito, brangakmenių), smaltos, keramikos, stiklo ar kitokios medžiagos gabaliukų, plokštelių, plytelių. Komponentai sutvirtinami cemento skiediniu, betonu, sintetine derva arba kt. rišamąja medžiaga. Mozaikos technika sukurtas kūrinys.

Muliažas, modelis, kopija – architektūros detalės, skulptūros ar jos dalies gipsinė išlieja, arba kokio nors daikto imitacija iš dažyto vaško. Naudojama kaip vaizdinė priemonė.

Multiplis – serijinis, parduoti skirtas dailės kūrinys, dažniausiai dauginamas pramoniniu būdu. Taip kūrinys sutapatinamas su masinio vartojimo daiktu, paneigiamas jo unikalumas, panaikinamas skirtumas tarp originalo ir kopijos.

Multimedija – meno forma, jungianti įvairias meno šakas: vaizduojamąją dailę, teatrą, šokį, muziką.

Nabis – 19 a. pab. – 20 a. pr. Paryžiaus dailininkų grupuotė. Siekė sintetiškos ir dvasingos plastinės formos, praturtintos vidinėmis simbolinėmis prasmėmis. Kūriniai spalvingi, dekoratyvūs, ornamentiški, stilizuoti.

Natiurmortas – tapybos, kai kada grafikos kūrinys, vaizduojantis dažniausiai negyvus daiktus, nuskintus vaisius, gėles, medžioklės ar kitokius daiktus. Kai kada vaizduojami ir gyvi vabzdžiai, paukščiai, žvėrys bei žmonės, papildantys pagrindinį motyvą.

Natūra – materiali tikrovė; žmogus, peizažas, įvairūs daiktai – dailininko kūrybos objektai.

Natūralizmas – 19 a. antrosios pusės meno kryptis. Dailėje savarankiška kryptimi nepasireiškė. Būdinga tikslus ir skrupulingas tikrovės kopijavimas, nekūrybingas sekimas gamta.

Naujasis daiktiškumas – 1919-33 vokiečių dailininkų judėjimas. Pasižymėjo idėjinių ir stilistiniu prieštaringumu. Juos vienijo susidomėjimas daiktine tikrove ir tradicinėmis meninės išraiškos priemonėmis.

Nazarėnai – 19 a. I pus. vokiečių ir austrų tapytojų sambūris. Kūriniams būdinga Biblijos, renesanso veikalų tematika, religinis misticizmas, stilizacija, eklektika ir miesčioniškas skonis.

Neoimpresionizmas – 19 a. 9-to dešimtmečio prancūzų tapybos kryptis. Remdamiesi optika, spalvų suvokimo fiziologija bei psichologija siekė impresionizmo tapybai suteikti mokslinį pagrindą. Dailininkai taikė savitą tapybos būdą – puantilizmą.

Neoplasticizmas – 20 a. 2-3 dešimtmečių modernistinės dailės ir architektūros kryptis. Kilo iš kubizmo, artima konstruktyvizmui. Pasižymėjo konceptualumu, simboliniu turiniu.

Neoromantizmas – 19 a. pab. – 20 a. I pus. Menininkų judėjimas. Gaivinti romantizmo principai. Siejosi su nacionalinės savimonės brendimu.

Neostiliai – 19 a. – 20 a. pr. Architektūros ir dailės kryptys, eklektikos apraiškos. Remtasi istorizmo principu. Programiškai taikytos praeities stilių išraiškos priemonės. Pagal istorinius prototipus skiriami šie neostiliai: neoromanika, neogotika, neorenesansas, neobarokas, neoklasicizmas.

„Niujorko mokykla“ – abstrakčiojo ekspresionizmo pakraipa JAV tapyboje. Kūriniai didelių formatų, monumentalių, ekspresyvių formų.

Ofortas – giliaspaudės grafikos technika. Atspaudas nuo vario arba cinko plokštelės klišės, išėsdintos rūgštimi.

Ofsetas – bendrinis pavadinimas, apimantis visus pramoninio pobūdžio litografijos variantus.

Opdailė (opartas) – optinė dailė. 20a. 6-to dešimtmečio viduryje išsirutuliojusi abstrakcionizmo kryptis, kurią labiausiai domina optinio suvokimo ypatumai. Dėl akies vangumo (antrinio vaizdo reiškinys) geometrinės formos struktūrų, šviesos ir spalvos reiškinių sąveika sukelia vibravimo ir mirgėjimo efektus, kurie opdailę suartina su kinetine daile.

Orfizmas, orfinis kubizmas, simultanizmas – 20 a. 2 deš. modernistinės tapybos kryptis. Kilo iš sintetinio kubizmo. Būdingos abstrakčios formos arba pusiauabstrakčios, geometrizuotos formos, dinamiškos kompozicijos, ryškus koloritas. Dailininkai siekė spalvų skambumo ir harmonijos, paveikslus tapė kaip muzikinių kūrinių atitikmenis.

Orientalinis stilius – senovės Graikijos vazų tapybos stilius, kitaip kiliminis stilius; bendriausia prasme – bet kurio laikotarpio ir bet kurios dailės šakos kūrinio stilius, kuriame pasitelkiami rytietiški motyvai ir išraiškos priemonės.

Ornamentas – raštas, sudarytas iš vieno ar kelių ritmiškai pasikartojančių elementų – motyvų.

Pagrindinės spalvos – trys svarbiausios regimojo spektro spalvos (raudona, geltona, mėlyna), kurių negalima gauti maišant kitas spalvas. Maišant pagrindines spalvas gaunamos antrinės spalvos.

Paletė – ovali arba stačiakampė lentelė, naudojama dažų paruošimui ir maišymui; dailininko spalvų įvairovė.

Pano – reljefas arba sienų tapybos kūrinys, įkomponuotas pastato sienos ar lubų plokštumoje. Dažnai aprėminamas.

Panorama – kraštovaizdis, matomas į visas puses iš aukštos vietos; didelis peizažo ar batalinio žanro paveikslas ant apskritos salės sienų.

Papildomosios spalvos – spalvų poros, sudarytos iš labai kontrastuojančių tarpusavyje šiltos ir šaltos spalvų, esančių viena prieš kitą spalvų rate (geltona – violetinė, raudona – žalia, oranžinė – mėlyna).

Papjė mašė – masė, gaminama iš popieriaus tyrės, gipso, klijų, smėlio. Vartojama įv. buitinės paskirties daiktams, karnavalo kaukėms, skulptūrų imitacijoms gaminti.

Pasportas – akvarelės, grafikos kūrinio ar fotografijos dalinis aprėminimas kartonu arba storu popieriumi. Meno kūrinys arba priklijuojamas prie pagrindo, arba iš kartono išpjaustomi rėmai pagal kūrinio formatą.

Pastelė – sausi lazdelių pavidalo dažai iš smulkiai sutrinto pigmento, kreidos, gipso arba molio ir rišamosios medžiagos; pastelės technika sukurtas dailės kūrinys.

Pastoralė – idiliškas piemenų gyvenimo vaizdas.

Patosas – dvasinis pakilimas, susižavėjimas, išreikštas iškilmingais, skambančiais tonais.

Paveikslas – vaizduojamosios dailės kūrinys, kai dažai (pigmentas) padengiami ant plokštumos; pagrindu gali būti drobė, popierius, medžio plokštė, siena ir kt.

Peizažas – vaizduojamosios dailės žanras, tapybos arba grafikos kūrinys, vaizduojantis natūralų ar žmogaus pakeistą vietovaizdį. Peizažuose meniškai sukuriama erdvės ir perspektyvos iliuzija.

Pergamentas – ypatingu būdu apdorota gyvulio oda, skirta rašyti ir tapyti.

Perspektyva – trimačių kūnų vaizdavimo plokštumoje būdas, kuriuo sukuriama realių erdvinių santykių ir apimčių iliuzija. Perspektyva pagrįsta optiniu reiškiniu – tariamu figūrų bei daiktų mažėjimu, kūnams tolstant nuo žiūrovo akies.

Piešinys – grafikos rūšis, vienas seniausių ir pagrindinių dailė išraiškos būdų. Vaizdas perteikiamas linija, štrichu, įvairiais jų deriniais ir dėmėmis.

Pigmentai – iki miltelių susmulkintos netirpios kietosios medžiagos, nuo kurių priklauso dažų spalva.

Piktograma – sutartinis ženklas, grafiškai žymintis daiktą, reiškinį arba veiksmą.

Plafonas – lubų, skliauto dalis puošta tapyba.

Plakatas – taikomosios grafikos kūrinys, turintis reklaminę, informacinę arba agitacinę paskirtį.. Būdinga lakoniškas vaizdas, trumpas tekstas.

Pleksiglazas – organinis stiklas. Kietas, skaidrus, gali būti dažomas. Taikomas minimalizmo, kinetinio meno, hiperrealizmo ir kt. krypčių dailėje.

Pleneras – dailės renginys. Dailininkai, susirinkę tam tikroje vietovėje, atvirame ore iš natūros tapo gamtovaizdžius, kuria skulptūras arba piešia. Plenerus pradėta rengti 19 a.

Plenerinė tapyba – tapymas iš natūros gamtoje.

Polichromija – daugiaspalviškumas, daugiaspalvis dekoras, spalvotoji spauda.

Poliptikas – dailės kūrinys iš daugelio dalių, kurias tarpusavyje sieja vientisa kompozicija.

Pont-Aveno mokykla, Bretanėje, Pont-Avene – 1888-90 dirbusių prancūzų tapytojų kūryba, susijusi su simbolizmo ir postimpresionizmo raida.

Popartas – Naujasis realizmas – Neodadaizmas
Popartas, pop menas, naujasis realizmas, vėlyvojo modernizmo dailės kryptis, pagrįsta masinės kultūros įvaizdžiais. Ji klostėsi kaip abstrakčiojo ekspresionizmo ir elitinio meno priešprieša. Dailininkai įkvėpimo sėmėsi iš banalios komercinės produkcijos: prekių įpakavimų, reklaminių plakatų, komiksų, žurnalų ir laikraščių nuotraukų, televizijos ir kino vaizdinių. Jie komponavo asambliažus, koliažus, multiplius, taikė šilkografijos, kombinuotos tapybos techniką, kūrė skulptūras iš papjė mašė bei kitų pigių medžiagų.

Porėmis – mediniai rėmai, aptempti paveikslo drobe.

Portretas – tapybos, grafikos, skulptūros arba meninės fotografijos kūrinys, vaizduojantis žmogų arba žmonių grupę.

Postimpresionizmas – 19 a. pab. – 20 a. pr. dailininkų judėjimas, pasireiškęs po impresionizmo kaip priešprieša jam. Būdinga objektyvios tikrovės ir vaizduotės, jausmų ir racionalaus proto ryšio akcentavimas.

Postmodernizmas – 20 a. pab. meno tendencijų ir krypčių visuma. Vertinamas ne originalumas, o kartojimas; ne meninė forma, o koncepcija; ne kūrinys, o kūrybos procesas; ne atskirų meno sričių specifika, o jų susiliejimas į naujas hibridines rūšis (angl. multimedia].

Potapybinė abstrakcija – JAV vėlyvojo modernizmo tapybos kryptis. Priešintasi abstrakčiam abstrakcionizmui. Vengta tiesioginės psichinės saviraiškos, siekta objektyvizuoti kūrybos procesą. Išryškintas paveikslo daiktiškumas, materialumas: plokščias paviršius, lokalios spalvos, mechaniškai užteptų, užpiltų arba užpurkštų dažų plotai.

Potėpis – dažų pėdsakas ant paveikslo paviršiaus.

Požeminis apšvietimas – baroko epochoje atsiradusi tapybos maniera: pusiau tamsus paveikslas, apšviestas iš nežinia kur sklindančios šviesos srauto.

Prerafaelitai – 19 a. vid. anglų tapytojų grupė. Orientavosi į viduramžių ir ankstyvojo renesanso dailę. Paveikslai ir pano dekoratyvūs; jiems būdinga kruopšti, detali vaizduosena, pagrįsta natūros studijavimu ir stilizacija.

Primityvizmas – 20 a. pradžios modernioji dailė, kuriai būdingas sąmoningai supaprastintas vaizdavimas su pirmykščio liaudies meno ir vaikų kūrybos elementais.

Proceso menas, postminimalizmas – postmodernistinio meno kryptis, pagrįsta natūraliu tikrovės objektų struktūros kitimu. Menininkai kuria kompozicijas iš įvairių medžiagų: medžio, pjuvenų, latekso, vatos, ledo, riebalų, sėklų, augalų ir pan., kurios kinta per tam tikrą laiko tarpsnį veikiant aplinkos temperatūrai, drėgmei, šviesai, gravitacijai bei kitiems gamtos veiksniams. Rodomas nykimo, irimo ar augimo procesas.

Profilis – veido arba daikto vaizdas iš šono (priešingai priekiui); statmenas architektūrinio kontūro pjūvis.

Projektas – iš anksto parengtas piešinys, brėžinys, modelis, pagal kurį galima sukurti dailės kūrinį, pastatyti statinį.

Proporcija – dailės kūrinio dalių dydžio santykiai vienos su kita ir su visuma.

Puantilizmas – tapymo būdas. Taškuojama vienodais grynų dažų potepiais, kurie žvelgiant iš atstumo susilieja, sudarydami vientisus atspalvius.

Rakursas – objekto padėtis perspektyvoje.

Raudonfigūris stilius – graikų vazų tapyba. Čia figūros kontrastuoja su juodu fonu. Kurtos senovės Graikijoje 6 a. pr. Kr.

Realizmas – tikroviškas vaizdavimo būdas, pagrįstas natūros studijomis, išlaikomas panašumas į realų vaizdą, daiktų proporcijos; 20 a. antrosios pusės literatūros ir vaizduojamosios dailės kryptis.

Refleksas – šviesos ir spalvos atspindys nuo aplinkinių objektų ant daikto šešėlinės pusės.

Religinis žanras – Europos dailėje, kaip ir tikėjime vyraujanti religija – krikščionybė. Šventasis Raštas yra pagrindinis religinio žanro temų šaltinis.

Renesansas – 15 – 16 a. architektūros ir dailės stilius. Architektūroje būdingi antikiniai orderiai simetrija, paprastas planas. Dailei būdinga dėmesys žmogui, žemiškoms realijoms, orientacija į antikos dailę. ištobulinta aliejinė tapyba.

Reprodukcija – dailės kūrinio pakartojimas (arba imitavimas) ir dauginimas įvairiais spaudos būdais.

Restauracija – meno kūrinių atnaujinimas.

Retušas – pakenkto dažų sluoksnio fragmento atnaujinimas.

Ritmas – komponavimo būdas; elementų ar plastinių formų tolygus pasikartojimas.

Rokailis – kriauklės pavidalo ornamentas.

Rokokas – architektūros ir dailės 17 – 18 a. stilius. Būdinga puošnus dekoratyvumas, gausi smulki ornamentika, kriauklės motyvas. Rokoko dailės kūriniams būdingas kameriškumas, dažnai melancholiška poetinė nuotaika, asimetrinė kompozicija, pastelinės spalvos. Dominuoja pastoralinis, mitologinis, portretinis siužetas.

Romaninis stilius – meno stilius paplitęs 10 – 12 a. Pastatams charakteringa formų masyvumas, rūstus geometrizmas. Tapyboje – plokštuminės figūros paryškintos linijų kontūrais. Temos tik religinės. Paplito miniatiūros, vėliau – tapyba ant lentų.

Romantizmas – 18 a. pab.- 19 a. I pusės kultūrinis judėjimas, kuriam būdinga dvasingumas, nuoširdumas, asmenybės individualumo ir tautų laisvės išaukštinimas. Kūriniuose gausu fantastikos, tolimų kraštų ir istorinių epochų motyvų; maištingos prigimties ir tragiškų likimų veikėjų.

Rozetė – apskritas ornamentas, panašus į gėlės žiedą.

Sakralinė dailė – religinė dailė, dailės kūriniai, išreiškiantys tikėjimą aukštesniosiomis galiomis.

Salonas – 1) rašytojų, dailininkų, filosofų visuomenės veikėjų susirinkimas, reguliariai vykstantis globėjo namuose. 2) periodinė naujausių dailės kūrinių paroda. 3) komercinė įstaiga, rengianti parodas, prekiaujanti dailės kūriniais.

Sausa adata – gilios spaudos būdas, taikomas grafikoje. Vario ar geležies plokštelėje plienine arba deimantine adata įbrėžiamos linijos, kurių atvirkščias vaizdas išryškėja atspaude.

Sepija – rudi dažai, gaminami iš moliuskų. Taip vadinamas ir šia technika sukurtas kūrinys.

Sezanizmas – 20 I pus. modernistinės tapybos tendencija, postimpresionizmo atmaina. Būdinga paprasta, logiška kompozicija, aiškus, konstruktyvus piešinys, subtilios spalvos.

Sfumato – tapymo būdas be ryškių kontūrų, tarsi per miglą matomo vaizdo modeliavimas švelniais šviesos ir šešėlių perėjimais.

Sgrafitas – sienų tapybos technika. Siena dengiama keliais (dažniausiai 2-3) skirtingos spalvos tinko sluoksniais. Paskui viršutinis sluoksnis dalimis nupjaunamas aštriu instrumentu. Atidengiant apatini tinką kuriama kelių spalvų ornamentinė arba figūrinė kompozicija.

Sienų tapyba – monumentaliosios dailės rūšis, tapybos kūriniai, puošiantys pastatų eksterjerą ir interjerą – sienas, lubas, skliautus, atramas ir kt.

Signatūra – paties dailininko kūrinyje pažymėtos savo vardo ir pavardės pirmosios raidės arba visa pavardė.

Siluetas – vienspalvis plokščias žmogaus ar daikto atvaizdas.

Simbolis – sutartinis ženklas, žymintis kokią nors sąvoką ar idėją.

Simbolizmas – 19 a. pab. meno kryptis, kuriai būdinga intuicijos ir emocijų sureikšminimas, atitrūkimas nuo tikrovės, svarbiausios meninės išraiškos priemonės – simboliai, asociacijos, užuominos.

Simultanizmas – orfizmas

Sinchromizmas – 20 a. 2 deš. modernistinės tapybos kryptis, artima orfizmui. Būdingos abstrakčios geometrizuotos formos, intensyvios spalvos.

Sintetizmas – tapybos metodas, taikytas Pont-Aveno mokyklos dailininkų. Tapytojai, atsisakę tiesioginių gamtos studijų ir geometrinės perspektyvos taisyklių, vaizdavo supaprastintas, apibendrintas formas.

Sintezė – įvairių elementų, objektų dalių jungimas į visumą.

Siurrealizmas – 20 a. III-V-to dešimtmečio modernistinio meno kryptis. Dailės kūriniuose tikrovės detalės dažnai tapomos natūraliai, meistriškai, tačiau iškraipomos daiktų savybės, pabrėžiamas sugretinimo absurdiškumas. Būdinga tematika – sapnai, haliucinacijos, erotika.

Spalvinė perspektyva – gilumos įspūdžio perteikimas spalvinėmis priemonėmis.

Spausdinimo būdai – iškiliaspaudė, giliaspaudė, plokščiaspaudė, trafaretinė spauda.

Stekas – skulptoriaus įrankis lipdomai formai modeliuoti.

Stilizacija – kūrinyje vaizduojamų tikrovės objektų apibendrinimas – formų ir spalvų supaprastinimas siekiant dekoratyvumo įspūdžio.

Stilius – tam tikro laiko, vietos, krypties, formos ir turinio savitumas.

Studija – pagalbinis dailės kūrinys; mokomasis studento darbas; menininko kūrybinė dirbtuvė.

Suprematizmas – 20 a. 2 deš. – 3 deš. pr. rusų modernistinės dailės kryptis, geometrinės abstrakcijos atmaina. Elementarios formos (kvadratas, stačiakampis, trikampis ir kt.) dėstytos dinamiškomis grupėmis plokštumoje arba erdvėje. Plastinėmis priemonėmis siekta greitį, skrydį, energiją, išreikšti grynos, bedaiktės erdvės pojūtį.

Šablonas – iškirptas pavyzdys (iškarpa) perkelti šrifto piešiniams, raštui, ornamentui.

Šaržas – karikatūros rūšis, juokingas žmogaus atvaizdas, iškraipant jo veidą ir figūrą.

Šešėliavimas – žmonių ir daiktų erdviškumo perteikimas grafikoje ir tapyboje, modeliuojant šviesos ir tamsos plokštumas (štrichuojant linijomis, kabliukais, taškais).

Šilkografija (serigrafija)- trafaretinės spaudos būdas, grafikos technika, kai piešinys kuriamas dažais ant rėmelyje ištempto šilkinio tinklelio. Tinklelį impregnavus, dažai pašalinami. Per susidariusias akytas tinklelio vietas pertrinami dažai.

Šriftas – tam tikro raidyno (lotyniško, arabų, kinų raštas) grafinė forma. Pagal sukūrimo techniką šriftas būna rankraštinis, pieštinis, graviruotasis, kaltinis, renkamasis.

Šviesotamsa, šešėliavimas, šviesokaita, vaizduojamosios dailės išraiškos priemonė: tikrovės iliuzijos kūrimas plokštumoje šviesos ir šešėlių išdėstymu bei gradavimu. Modeliuojama daiktų apimtis, kuriamas erdvės įspūdis.

Taikomoji dailė – dailės šaka: praktinės ir puošybinės paskirties dailės dirbiniai. Tai dailieji audiniai, baldai, drabužiai, ginklai, indai, papuošalai, šviestuvai, įvairios interjero puošmenos ir kt. Dirbinio paskirtis lemia jo formą, medžiagą, dekorą.

Tapyba – vaizduojamosios dailės rūšis, kurianti vaizdą plokštumoje įvairių spalvų dažais.

Teptukas – rankis, naudojamas dažymui. Tai surišti gyvūnų (pavyzdžiui, voverės, kiaulės) arba dirbtiniai šeriai, pritvirtinti prie ilgo koto. Teptukai būna labai įvairūs – švelnūs (akvarelei), šiurkštesni (aliejinei tapybai), dideli (sienų dažymui).

Teminė kompozicija – dailėtyros terminas, kuriuo įvardytas realizmo idėjų sukurtas žanrinis hibridas – figūrinė kompozicija, turinti istorinio, batalinio arba buitinio žanro požymių. Šiuo pavadinimu siekta pabrėžti dailės kūrinio aktualios temos svarbą.

Tempera – dažai iš pigmento ir emulsinės rišamosios medžiagos, skiedžiami vandeniu, terpentinu arba specialiu skiedikliu, panašūs į guašą, tačiau atsparesni aplinkos poveikiams; tais dažais nutapytas paveikslas – tapybos technika.

Tiltas – 1905-1913 veikusi vokiečių ekspresionistų grupuotė. Dailininkai skelbė maištingas, antiburžuazines idėjas, priešinosi realizmui. Jų kūryba instinktyvi, spontaniška, artima fovizmo dailei.

Torsas – žmogaus liemens vaizdavimas dailėje.

Triptikas – trijų dalių tapybos, grafikos dailės kūrinys. Dalys tarpusavyje susijusios bendra tematika.

Tušo tapyba – Rytų Azijos tapybos šaka, tapoma teptuku ir tušu ant šilko arba popieriaus.

–

Vaizduojamoji dailė – dailės šaka: kūriniai, kuriems būdingi iliuziniai arba sąlygiški tikrovės vaizdai. Pagal medžiagas ir išraiškos būdus vaizduojamoji dailė skirstoma į grafiką, skulptūrą, tapybą, o pagal temas – į žanrus.

Vario graviūra – vario plokštėje įrėžto piešinio antspaudas. Sąvoka apima ir graviravimo metodą.

Veduta – kaimo arba miesto tematikos paveikslas (piešinys, graviūra), kur tiksliai perteiktas tam tikros vietovės ar miesto vaizdas.

Veiksmo tapyba – kitaip Action Painting arba gesto tapyba – abstrakčiojo ekspresionizmo atmaina JAV tapytojai siekė reikšti savo psichines būsenas tiesiogiai, impulsyviai, abstrakčiomis labai ekspresyviomis ir spontaniškomis meninėmis priemonėmis.

Vernisažas – parodos arba aukciono apžiūrėjimas prieš oficialų atidarymą, dalyvaujant kviestiniams svečiams.

Vinjetė – nedidelė grafikos kompozicija, puošianti knygos arba rankraščio titulinį lapą, teksto pradžią ar pabaigą. Vėliau – spausdintų knygų ornamentinės puošmenos ir iš fotografijų rinkinio paimta nuotrauka.

Vitražas – ornamentinis arba siužetinis kūrinys iš spalvoto stiklo.

Vizualiniai menai – regėjimu suvokiamos 20 a. antrosios pusės meno šakos ir rūšys. Joms priskiriamos tradicinės vaizduojamosios dailės šakos (tapyba, grafika, skulptūra), avangardinės dailės rūšys (hepeningas, akcija, performansas, kūno menas, žemės menas, konceptualusis menas, instaliacija) bei naujomis techninėmis priemonėmis pagrįstos meno rūšys (meninė fotografija, videomenas, kompiuterinis menas).

Vorticizmas – 20 a. 2 deš. anglų modernistinės dailės kryptis, patyrusi futurizmo ir kubizmo įtaką. Dailininkai aukštino mašininę kultūrą. Darbams būdingos dinamiškos, spiralinės kompozicijos, ekspresyvios, kampuotos formos, zigzaginės linijos.

–

Žanras – rūšis, tipas. Taikomas meno kūrinių klasifikacijai, tai yra darbams, išsiskiriantiems panašia tematika, apibūdinimui.

Žanrinis paveikslas – kasdieninio gyvenimo scena.

Šaltiniai: www.emokykla.lt, įvairi dailės literatūra.