Gydanti meilės erdvė – Aurelija Kriščiunaitė

Mes visą savo gyvenimą alkstame besąlyginės meilės, priėmimo, saugumo glėbio, kuriame galime būti savimi. Tokio, kur jaučiame rūpestį, atjautą, visišką priėmimą su visais mūsų aštrumais ir briaunomis. Vaikystėjė to, žinoma, tikimės iš tėvų, ypač iš mamos, kurios paskirtis ir yra – mylėti besąlygiškai. Deja, ne visos mamos tai gali, nes tiesiog nemoka, tad jos augina mus taip, kaip sugeba geriausiai, o mes tuo tarpu prisirenkame gausybę žaizdų. Užaugę to meilės jausmo ieškome aplinkiniuose, ypač – antrose pusėse… Kartais kažką panašaus randame, bet dažniausiai pastangos taip ir lieka bevaisės…

Taip yra todėl, kad vienintelis laimės šaltinis esame SAU PATYS. Mūsų pačių vidinė mama – gera, globojanti, rūpestinga ir besąlygiškai priimanti – gali užpildyti mūsų alkį. Mūsų vidinis geras tėtis gali mus pačias apginti ir apsaugoti nuo įvairių mūsų ribų pažeidėjų. Mūsų viduje esantis Kūrėjo Šviesos ir Meilės šaltinis gali išgydyti visas žaizdas, sustiprinti, suteikti drąsos, tikėjimo, ryžto ir duoti tą pilnatvę, kurios vis ieškome. Kituose. O ji – čia pat. Širdyje. Meilės erdvėje, kurią patys sau galime susikurti kasdien būdamos sau pačios geriausios mamos, globėjos, gynėjos ir draugės.
Tą simbolizuoja ir deivė Demetra, paveiksle tapusi meilės medžiu. Deivė yra užsimerkusi – rodanti, kad meilės ir saugumo turim ieškoti ne išorėje, o savo viduje. Ir tik tuomet, kai tikrai atsipalaiduojam ir nustojam kontroliuoti, atsiveria vidinis regėjimas – lyg trečioji akis, kuris mato daug daugiau už mūsų fizinį regėjimą.
Deivės-medžio viduje, tarsi jos pačios širdyje yra širdies šventovė – saugi meilės erdvė. O po medžiu iš abiejų pusių švytinti baltuma – tarsi deivės sparnai, o gal šios saugios erdvės vartai, kurie atviri ir lyg mylintis atviras glėbis kviečia ateiti, nes čia esi mylimas toks, koks esi. Erdvės centre matome begaliniame švelnume ir artume virš savo kūdikio palinkusią mamą. Ji laiminga, mylinti ir rami. Ir jos mergytė laiminga, saugi, viskuo aprūpinta..

Mama ir jos meilė – tarsi durys į save, laiptai į save, į meilę sau (tą simbolizuoja arka ir stilizuoti laiptai po mama). Ir jei gyvenime tokios besąlyginės meilės patys vaikystėje negavom, galime to išmokti ir tapti sau geriausiomis mamomis patys. Ne per vieną dieną, žinoma, bet mano ir mano klienčių patirtys rodo, kad tai tikrai įmanoma.
Juk MEILĖ kaip ir KŪRĖJAS neturi kitų rankų – tik mūsų pačių rankas…